Kūčių vakare prisimenam visas tradicijas ir net maldas. Namie tikrai taip nedarom. Tik stalą tenka nudengti ir nieko nepalikti angelams, nes naktį vienas toks pūkuotas kniaukiantis penkių kilogramų angelas surinktų maisto likučius.
Rytas saulėtas. Visai nekalėdiškai. O kur sniegas? Gerai, kad ir Lietuvoje nėra. Nieko neprarandu. Kaip pridera pirmi žingsniai - iki šaldytuvo. Šiandien niekas nedirba, mieste nerastum nė gyvos dvasios. Keista. Taigi galvon topteli mintis: kodėl gi neišėjus lauk? Pasikinkom du transporto žirgus (dviračius) ir traukiam į apmirusį miestą.
Dvelkia ramybe ir šaltuku. Mintys klaidžioja kažkur tarp gotikinės architektūros ir namų. Kojos bando prisiminti kaip minti pedalus.
Netikėtas kvietimas pakalėdoti iš vietinio libaniečio.
Dairausi, labai neįprasta, jaučiuosi lyg būtų sukamas saldus Kalėdinis filmas šeimai. Kaip iš paveiksliuko atkeliavus eglutė, kalėdinės kojinės, kalėdiniai drabužiai, kalėdinės dainos. Daug klegančių ir valgančių žmonių. Iš pradžių šiek tiek neramu - daug libaniečių vyrų. Vėliau prisijungia ir moterų bei vaikų. Kažkiek ramiau. Ahh, tų stereotipų pilna galva. Po šio vakaro tariu: mandagūs, rūpestingi, svetingi, tačiau visgi labai akivaizdžiai jaučiasi patriarchatas net ir tarp "moderniųjų" musulmonų.
Ką gi pasineriu į Kalėdas ir aš. Maistas lenda kaip į juodają skylę. Nuo humuso iki chocolate cheesecake. Pasirodo šįvakar mumis rūpinasi aukščiausios klasės virtuvės šefas. Kodėl tiek apie maistą? Nes jiems maistas labai svarbus. Jei atsisakysi valgyti, tai bus didžiausia nepagarba. Taigi ir siūlo kaip musiškės bobulytės kas penkias minutes ko nors užkąsti. Kaip bebūtų, man imponuoja žmonės, kurie moka gaminti. O ypač vyrai, kurie moka gaminti. Taip taip,trumpai tariant, kelias į mano širdį - per skrandį.
Apie ką aš čia? Ai, su Šv. Kalėdom. Skanaus maisto, svaiginančių gėrimų ir puikaus laiko su artimais žmonėmis!
