Šį kartą kažkodėl kilo noras pamąstyti apie nuomones, įvaizdžius, lūkesčius ir nuteisimą. Niekada nebuvau iš tų žmonių, kurie lengvai mezga ryšius. Galbūt todėl, kad man niekada nebuvo suprantamas, reikalingas ir dėl to lengvai kaip upelis nesiliejantis paviršutiniškas socializavimasis. Mane šiek tiek iš vėžių išmušė neseniai viename straipsnyje perskaitytas vienos psichologės pasisakymas, kad draugė niekada neatstos mylimo žmogaus, nes jai neparodome tikrosios savo pusės, o tik tokią, kokią norime parodyti ir niekada neatskleidžiame to, kas mūsų viduje. O juk taip norisi turėti žmogų, kuris priimtų mus su visomis ydomis bei neteistų. Man tai pasirodė baisiai keista. BAISIAI, nes tai mane išgąsdino. Iki šiol galvojau ir vis dar galvoju, kad visi ryšiai (jų nėra itin daug) su draugais, kuriuos palaikau man yra svarbūs, gilūs ir aš jiems esu parodžius visas savo puses ir su jais atsipalaidavus galiu kalbėtis apie visas problemas ir nesijausti teisiama. Nejaugi tai nėra normalu? Nejaugi taip jaučiuosi aš viena? O kaip jie? Tačiau neišvengiamai ateina gyvenime akimirkos, kai tenka išmokti bendrauti kitaip, nei visada buvo įprasta. Ir supratau, jog tai man labai sunkiai sekasi. Sunkiai sekasi kovoti su jausmu viduje. Su jausmu, kad trūksta to gilaus kontakto, to visiško atsipalaidavimo vienas kito akivaizdoje, to jausmo, kad neesi teisiamas. Aš nesuprantu iš kur kyla tas jausmas, ir nenustoju galvoti galbūt taip yra todėl, kad pati teisiu kitą, niekaip nerasdama kontakto. Dieve, sociologija savo kritiniu analitiniu mąstymu sugadino tiek, kiek ir atvėrė. Dažnai susimąstau, kad niekada nežvelgiau į ryšius kaip į socialinį kapitalą ir neįvertinau jo naudos. O galbūt vis dar nevertinu. O būtent šie lengvi, paviršutiniški ryšiai ateina į kasdienybę ir jie reikalingi, tačiau aš pavargstu galvoti apie tai ką sakau, kalbėti apie tokius niekus, kaip oras, atsipalaidavus ir atsivėrus pajusti įsmeigtą kritišką žvilgsnį. Turbūt aš čia apie tai, kad pavargau.
