Apie filmus

Kaip buitinė kinomanė šią savaitę pažiūrėjau pakankamai mažai filmų. Tiksliau lygiai keturis. Almost Famous (2000 m.) apie rock'o grupę Stillwater, siautėjusią Amerikoje maždaug 70-80-aisiais bei vieno vaiko patirtį gastrolėse kartu su šiais rokeriais. Koks liko įspūdis paprastam žmogui, visiškai nenusimanančiam apie kinematografijos ir scenografijos ypatumus? Labai patiko žiūrėti sąlyginai seną filmą, šiek tiek nunešė į vaikystės popietės su televizorium laikus. Pats filmas amerikoniškai šiltas ir teisingas, su visais privalomais atributais: meilės istorijos linija, svajonės išsipildymas bei 'pačiupinėjimas iš arti', herojuose verdančios vidinės kovos tarp to kas teisinga ir kas ne, ir galiausiai fabula išsirutulioja į tai, kad visi pasielgia teisingai ir toliau laimingi tęsia gyvenimo kelionę. Kam nuskambėjo netinkamai, tai nieko neturiu prieš cliché filmuose, nebent absurdiškumas liejasi per kraštus. All in all, pritarčiau IMDB ir duočiau 8 iš 10.

Kitas filmas - naujausias Woody Allen'o darbas Blue Jasmine (2013 m.). Iškart duočiau 9 iš 10. Vien dėl to, kad kai kurie filmo veikėjai sukėlė stiprią emociją - susierzinimą. Psichiškai pakrikusi herojė, besivaikanti tuščio gyvenimo, jos sociopatas ex vyras, jos sesuo, kurią lengvai paveikia herojės nuomonė apie jos asmeninį gyvenimą ir iš viso to sekančios klaidos.. siužetas įdomus, o veikėjai labai tikroviškai ir kasdieniškai erzinantys. Man visada labai patinka Woody filmų veikėjai, nesvarbu kokias emocijas jie keltų.

Toliau... daugelio išgirtas Wolf of Wallstreet (2013 m.), paremtas tikra amerikiečių biržos maklerio J.Belfort'o gyvenimo istorija. Niekad manęs ta birža nedomino, pardavimai irgi, tai žiūrėjau žiūrėjau.. daug sekso, daug narkotikų, daug pinigų ir daug veiksmų, nukreiptų į tai. Nieko įspūdingo manyje šis filmas nepaliko, Dikaprijus, žinoma, kaip visad puikus. Nežinau kiek įvertinti, nes, vietomis tiesiog imdavau ir pradėdavau googlinti įvairius dalykus, todėl nesijaučiu pažiūrėjusi filmą pilnai.

Ir galiausiai, 2013 m. auksine palmės šakele Kanuose apdovanotas prancūzų filmas La vie d'Adèle - Chapitres 1 et 2. Aprėpta keletas socialinio gyvenimo temų, tačiau visgi pagrindinė - dviejų merginų meilės istorija. Patiko, pakankamai stiprus. Tačiau visgi nesupratau kam reikalingos tokios atviros sekso scenos ir ką tai suteikia filme pasakojamai istorijai.

naktiminčiai

 Floating Away in Every Direction // Hammock

Tiesiog graži daina, kuria norėjau pasidalinti. O mintys sklaidosi į visas puses ir susilieja su visata. Kažkur šią akimirką aušta rytas, kažkur noksta sultingas apelsinas, kažkur plyšta iš skausmo širdis, kažkur bangos be gailesčio plakasi į uolas, kažkur bučiniu susijungia dvi sielos, kažkur kažkas užmiega prie vairo, kažkur alkio kamuojamos akys ieško kąsnio šiukšlyne, kažkur iš butelio veržiasi šampano pliūpsniai, kažkur kažkas spaudžia ginklo gaiduką, kažkur kažkas šoka atidavęs visą save. Viskas, ką galima įsivaizduoti dabar kažkur vyksta. Nuostabi visatos simfonija.

Labanaktis.

Apie performansus

Po vakarykštės meno paskaitos šiek tiek apsivertė požiūris į performansus. Performansu, t.y. tam tikra meno forma, gali būti bet kas, bet kokia tavo nuobodaus ar dramatiško gyvenimo atkarpa. Svarbu tik tai, ar tu sugebi pažvelgti į tai iš kitos perspektyvos bei priimti rimtai.

Labai patiko amerikiečio Allan Kaprow organizuoti happeningai ir jais perduodamos mintys. Pavyzdžiui, vieno tokių happeningų metu Allan'as padalino kamabarius į tris dalis ir sukvietė žmones, kurie pagal scenarijų turėjo daryti tam tikras veikas (spausti apelsiną, tapyti, groti ir pan.) iš širdies kažkurį laiko tarpą. Pagrindinis reikalavimas buvo tas, kad niekas negalėjo stebėti, visi turėjo tame dalyvauti. Po tuo slypinti mintis.. nereikia stebėti, reikia daryti pačiam. Arba kitas happeningas kai patalpoje buvo sustatyta daug ledo kubų ir pakviesti žmonės, kurie turėjo juos liesti ir taip po truputį tirpinti. Esmė? Kad visą laiką siekiame kažkokio rezultato, kažkokio apčiuopiamo vaisiaus, vietoj to, kad tiesiog darytume ir mėgautumės pačia veikla.

Dar įdomi pasirodė amerikiečių menininkė Carolee Schneemann ir jos kūno, seksualumo ir lyties diskursas. Tiesa, jos performasas, toks kaip keletos pusplikių vyrų ir moterų voliojimasis ir orgijos su žalia mėsa daug minties savyje neslėpė, o mano estetikos pasiilgę akys į tai ilgai žiūrėti negalėjo. Tačiau jos sukurto filmo, kuriam ji įamžino savo ir vaikino lytinį aktą, idėja visai skvarbi. Anot jos, pornografiniai filmai kuriami per vyriškają prizmę, juose akcentuojama tai, kas svarbu atrodo vyrui (žinoma lytiniai organai ir t.t.). O jos filme parodytas seksas moters akimis.

Taigi įdomi minčių lavina vakarui. Apie tai kiek stebėti, o kiek daryti? Man atrodo, kad juk nestebėdamas kartais neišmoksi ir daryt. Bet čia gal tokiam mano požiūriui daug duoda tikėjimas socialine kognityvine teorija, kuri daug reikšmėėės, kaip žinia, teikia modeliavimui. Ir kiek iš tiesų svarbus rezultatas, o kiek pati kelionė? Viena vertus, priklauso nuo to, ko siekiame.. jei tai materialus dalykas, tai galbūt ir rezultatas turi daugiau svorio. Tačiau jei tai svarbesni dalykai (taip taip, man ne materialūs yra svarbesni ir taškas), tai man atrodo kaip ir nelabai galima įvardinti kur jau tas galutinis rezultatas? Tokiuose dalykuose rezultatas susilieja su pačia kelione. Ir ką čia beprisigalvosi... laikas dirbti.

Carolee Schneemann, Interior Scroll, 1975

Apie žmones

Šis įrašas visiškai nelinksmas, bet kiti bus tikrai linksmesni. Pažadu.

Visada tikėjau, kad žmonės geri ir visada buvau linkusi greit pasitikėti. Galima pavadinti, į žmones žvelgiau per rožinius akinius. Pasirodo gi visai neseniai sužinojau, kad toli gražu ne visi žmonės geri, nuoširdūs ir tikrai, šiukštu, ne visais, kurie tau šypsosi, galima pasitikėti. Kartais imi ir susiduri su dviveidžiais, bet antrą veidą išvysti tik tada, kai giliai tiki pirmojo vienatinumu. Tau yra rodomas vienas veidas ir kalbama vieni dalykai, kai tuo tarpu sužinai, jog tau už nugaros rodomas visiškai kitas veidas ir sakomi visiškai priešingi dalykai. Būdamas atviras niekaip negali suprasti motyvų, slypinčių po tuo dviveidiškumu. To pasekoje vis ieškai ir ieškai pateisinimų vis dar niekaip nenorėdamas pažvelgti į tą antrąjį veidą. Galiausiai jautiesi toks išsekęs vien nuo bandymo suprasti, kodėl kai kurie žmonės darydami blogą, kaip tik galėdami garsiai rėkia kokie jie geri. Blogiausia tai, kad toks susidūrimas sujaukia visą TAVO supratimą apie žmones ir sugebėjimą pasitikėti. Nes gali būti, kad nuo šiol visada ieškosi to antrojo veido visuose. Norėčiau pasakyt, kad išmokau pamoką, tačiau ji nieko manęs neišmokė, nes tikrai neverta kitų žmonių matuoti pagal gyvenime pasitaikiusius artistus. Ir ne tiek tikiu karma, kiek tuo, kad pasikartojantis dviveidiškumas ilgesnėje perspektyvoje tam žmogui neatneš nieko gero.