Šis įrašas visiškai nelinksmas, bet kiti bus tikrai linksmesni. Pažadu.
Visada tikėjau, kad žmonės geri ir visada buvau linkusi greit pasitikėti. Galima pavadinti, į žmones žvelgiau per rožinius akinius. Pasirodo gi visai neseniai sužinojau, kad toli gražu ne visi žmonės geri, nuoširdūs ir tikrai, šiukštu, ne visais, kurie tau šypsosi, galima pasitikėti. Kartais imi ir susiduri su dviveidžiais, bet antrą veidą išvysti tik tada, kai giliai tiki pirmojo vienatinumu. Tau yra rodomas vienas veidas ir kalbama vieni dalykai, kai tuo tarpu sužinai, jog tau už nugaros rodomas visiškai kitas veidas ir sakomi visiškai priešingi dalykai. Būdamas atviras niekaip negali suprasti motyvų, slypinčių po tuo dviveidiškumu. To pasekoje vis ieškai ir ieškai pateisinimų vis dar niekaip nenorėdamas pažvelgti į tą antrąjį veidą. Galiausiai jautiesi toks išsekęs vien nuo bandymo suprasti, kodėl kai kurie žmonės darydami blogą, kaip tik galėdami garsiai rėkia kokie jie geri. Blogiausia tai, kad toks susidūrimas sujaukia visą TAVO supratimą apie žmones ir sugebėjimą pasitikėti. Nes gali būti, kad nuo šiol visada ieškosi to antrojo veido visuose. Norėčiau pasakyt, kad išmokau pamoką, tačiau ji nieko manęs neišmokė, nes tikrai neverta kitų žmonių matuoti pagal gyvenime pasitaikiusius artistus. Ir ne tiek tikiu karma, kiek tuo, kad pasikartojantis dviveidiškumas ilgesnėje perspektyvoje tam žmogui neatneš nieko gero.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą