Apie nuteisimą

Šį kartą kažkodėl kilo noras pamąstyti apie nuomones, įvaizdžius, lūkesčius ir nuteisimą. Niekada nebuvau iš tų žmonių, kurie lengvai mezga ryšius. Galbūt todėl, kad man niekada nebuvo suprantamas, reikalingas ir dėl to lengvai kaip upelis nesiliejantis paviršutiniškas socializavimasis. Mane šiek tiek iš vėžių išmušė neseniai viename straipsnyje perskaitytas vienos psichologės pasisakymas, kad draugė niekada neatstos mylimo žmogaus, nes jai neparodome tikrosios savo pusės, o tik tokią, kokią norime parodyti ir niekada neatskleidžiame to, kas mūsų viduje. O juk taip norisi turėti žmogų, kuris priimtų mus su visomis ydomis bei neteistų. Man tai pasirodė baisiai keista. BAISIAI, nes tai mane išgąsdino. Iki šiol galvojau ir vis dar galvoju, kad visi ryšiai (jų nėra itin daug) su draugais, kuriuos palaikau man yra svarbūs, gilūs ir aš jiems esu parodžius visas savo puses ir su jais atsipalaidavus galiu kalbėtis apie visas problemas ir nesijausti teisiama. Nejaugi tai nėra normalu? Nejaugi taip jaučiuosi aš viena? O kaip jie? Tačiau neišvengiamai ateina gyvenime akimirkos, kai tenka išmokti bendrauti kitaip, nei visada buvo įprasta. Ir supratau, jog tai man labai sunkiai sekasi. Sunkiai sekasi kovoti su jausmu viduje. Su jausmu, kad trūksta to gilaus kontakto, to visiško atsipalaidavimo vienas kito akivaizdoje, to jausmo, kad neesi teisiamas. Aš nesuprantu iš kur kyla tas jausmas, ir nenustoju galvoti galbūt taip yra todėl, kad pati teisiu kitą, niekaip nerasdama kontakto. Dieve, sociologija savo kritiniu analitiniu mąstymu sugadino tiek, kiek ir atvėrė. Dažnai susimąstau, kad niekada nežvelgiau į ryšius kaip į socialinį kapitalą ir neįvertinau jo naudos. O galbūt vis dar nevertinu. O būtent šie lengvi, paviršutiniški ryšiai ateina į kasdienybę ir jie reikalingi, tačiau aš pavargstu galvoti apie tai ką sakau, kalbėti apie tokius niekus, kaip oras, atsipalaidavus ir atsivėrus pajusti įsmeigtą kritišką žvilgsnį. Turbūt aš čia apie tai, kad pavargau. 

DJ Tiesto, baby

Ogi nagi vagi, pavyko netikėtai rasti vieną seną blogo įrašėlį. Tuo ir pasidžiaugsiu :)

ou..ou..kokias dešimt valandų skambėjo galvoje ir nieko doro daugiau negalėjau pasakyti. Labai vėlyvam ryte išnykus ausų spengimui ir vieno dažnio zyzimui, pagaliau galiu kažką suregzti. Jau prieš savaitę priešinausi ir atkakliai mėginau išvengti ėjimo į šitą masinį renginį, bet mano pastangos buvo bevaisės. Paskutinis pasispardymas buvo vakar vakare, kai T.M. ir I.T. pripasakojo dar ir apie ten slypintį narkotikų liūną. Deja teko eiti. Susitarėme susitikti apie 22 valandą stotelėje, planai koregavosi nuo tam tikrų įvykių, bet jie šitam

pasakojime visai neesminiai. Juos paminėsiu, kai rašysiu dienoraštį apie nepasitenkinimą Vilniaus viešuoju transportu. Taigi susitikome troleibuse ir jau ten gavome pirmą pliūpsnį įspūdžių kokia auditorija traukia į tiestą. Rami draugė ir aš kaip visada šiek tiek paranojiškai žvalgydamasi, perėjome miškelį. Pagaliau mes čia, o vienintelis noras - namo. Susitikome pažįstamą, kuris nervingai mindžikavo ir leido įtikėti viltim, kad bilietų nebus, o mes galėsim ramiai grįžti iš kur atėję. Vėlgi deja, bet bilietus gavom. Ir ne bet kokius, o VIPinius.

Asmeniškai ant maniškio išmušta dviejų šimtų dviejų litų kaina. Tokį pasiliksiu kaip suvenyrą, kad kada nors jei turėsiu skustagalvių anūkų, jie mane gerbtų. Dideliam nedžiaugsmui, kaip dažnai būna, prie mūsų dar nuo durų prisiklijavo du to pažįstamo pažįstami. Kad ir kur ėjome jie paskui vilkosi tarsi prie katės uodegos už virvutės piktų vaikų pririštos tuščios skardinės. Pirmiausia puolėm prie baro, teko šiek tiek išsigąsti, suglumti ir nuspręsti, kad atėjome ne gerti. Viena sidro skardinė už 8lt. Daugiau sveikas protas neleido išleisti

tokiai šlikštynei. Užsiropštėme į balkoną skirtą VIPams. Šiek tiek pabendravom su prielipom, o kai jie nuėjo parūkyti, dėjom į kojas. Taip daugiau jų ir nematėm. Tiek mixuojant kažkokiem dviem neaiškiem DJėjam, kaip išsireiškė draugė, tiek Tiestui, į ausis kalė vienas ir tas pats kaip mandrai sakoma beat'as. Ilganiui jis pradėjo kalti ne tik per ausis, bet ir per galvą, bei per širdį. Jausmas ne iš maloniausių. Atrodo išgirsti gerą dainą, ir še tau staiga užmeta tą beat'ą ir sugadina viską kas pasauly atrodė gražu. Kalbant apie smugius, tai jau nebeskaičiavau kiek draugišku kumštuku gavau per galvą, nuo įsijautusių į ritmą rankom maskatuojančių žiūrovų. Dar buvo tokių keistų apraiškų kaip maži plaukuoti italiukai, ar bent į kažką tokio panašūs asmenys, kurie mėgindavo prisiglausti ir trintis. Teko karts nuo karto profilaktiškai pasimosuoti alkūnėmis. Kadangi muzika nesikeitė, šokių partnerių nebuvo kokių kelių kilometrų spinduliu nuo Litexpo rūmų, tai nusprendėme stebėti liaudį. Visai idomus užsiemimas, tik norėčiau jį perkelti į dienos laiką ir malonesnę aplinką. Susirinko įvairaus plauko žmuo, marozų ir maroziukų (matyt nebuvo jokio amžiaus cenzo), pupulių, kurie vargu ar siekė dvidešimt metų, solidžių dėdžių, sėdinčių VIPe man pasirodė vien dėl to , kad būtų pabuvę ir galėtų pasipasakot, praplikusių dėdžių, kurie renginiui einant į pabaigą bandė bučiuotis. O jau šokių stilių įvairovė,

nežinojau į ką žiūrėt. Dažniausiai pasitaikę stiliai buvo lėktuvas, malūnas, būgnelio mušimas. Šiek tiek išradingesni bandė atvaizduoti go-go šokėjus, nusivilkę marškinius į visas puses maskatavosi visom galūnėm. Užsiminus apie aprangą, tai taip ir nesupratau buvo karšta ar šalta, nes vieni lakstė pusnuogiai, o kiti stovėjo su žieminėm striukėm ir akiniais nuo saulės, kuri švietė turbūt jiems vieniems. Prieš akis šmėsčiojo daug Versacių, Dolce Gabanų, Calvinų Kleinų ir kitų pupulių. Dėl narkotikų buvo nesuklysta, visų akys stiklinės. Prakalbus apie moterišką auditoriją..užteko pastovėti eilėje į wc. Vos neuždusau nuo prakaito susimaišiusio su aštriai saldžiais kvapais. Daug daug baltų baltų plaukučių ir rudų rudų snukučių rėkiančių kaip nori myžti. Išlindusia iš būdelės, mane dar apšaukė ko ėjau viena. Ilgą laiką stebėjome ant pakylų šokančias šokėjas, kurias apsauginiai keitė vietomis kas dešimt minučių, vydami nuo prie jų besikabarojančių pusplikių fatų. Žodžiu tiek intelekto nesužalotų, net sakyčiau nepaliestų veidų (maždaug apie 6000) vienoje vietoje dar nebuvau mačiusi. Ir tada minutei buvo pasidarę liūdna, kad kitokių nėra. Tada pikta, kad juos visus į getą reikia. O tada vėl nesvarbu. Pasakiau, kad daug ištvert nebegaliu, ir išlėkėm į lauką. Kol kvietėmės taxi, dar atkreipėm kokių kelių maroziukų dėmesį, vienas rėkė, kad iškviesčiau jam greitąją, o kai paklausiau, kam jam jos reikia, pradėjo mosikuotis ir rėkti , kad jam epilepsija. Visai susinervinusi, pareiškiau, kad jei epilepsija tai reiktų ne girtam kaip šliurė naktim tąsytis, o susikurt gyvenimą. Gerai , kad apsauga buvo netoli, o apsauga daudmaž pažįstama. Bijau, kad būsiu ko nepaminėjus, bet esmė manau aiški. Shame on party for foolin' me once, bet shame on me if I go there twice.

Apie filmus

Kaip buitinė kinomanė šią savaitę pažiūrėjau pakankamai mažai filmų. Tiksliau lygiai keturis. Almost Famous (2000 m.) apie rock'o grupę Stillwater, siautėjusią Amerikoje maždaug 70-80-aisiais bei vieno vaiko patirtį gastrolėse kartu su šiais rokeriais. Koks liko įspūdis paprastam žmogui, visiškai nenusimanančiam apie kinematografijos ir scenografijos ypatumus? Labai patiko žiūrėti sąlyginai seną filmą, šiek tiek nunešė į vaikystės popietės su televizorium laikus. Pats filmas amerikoniškai šiltas ir teisingas, su visais privalomais atributais: meilės istorijos linija, svajonės išsipildymas bei 'pačiupinėjimas iš arti', herojuose verdančios vidinės kovos tarp to kas teisinga ir kas ne, ir galiausiai fabula išsirutulioja į tai, kad visi pasielgia teisingai ir toliau laimingi tęsia gyvenimo kelionę. Kam nuskambėjo netinkamai, tai nieko neturiu prieš cliché filmuose, nebent absurdiškumas liejasi per kraštus. All in all, pritarčiau IMDB ir duočiau 8 iš 10.

Kitas filmas - naujausias Woody Allen'o darbas Blue Jasmine (2013 m.). Iškart duočiau 9 iš 10. Vien dėl to, kad kai kurie filmo veikėjai sukėlė stiprią emociją - susierzinimą. Psichiškai pakrikusi herojė, besivaikanti tuščio gyvenimo, jos sociopatas ex vyras, jos sesuo, kurią lengvai paveikia herojės nuomonė apie jos asmeninį gyvenimą ir iš viso to sekančios klaidos.. siužetas įdomus, o veikėjai labai tikroviškai ir kasdieniškai erzinantys. Man visada labai patinka Woody filmų veikėjai, nesvarbu kokias emocijas jie keltų.

Toliau... daugelio išgirtas Wolf of Wallstreet (2013 m.), paremtas tikra amerikiečių biržos maklerio J.Belfort'o gyvenimo istorija. Niekad manęs ta birža nedomino, pardavimai irgi, tai žiūrėjau žiūrėjau.. daug sekso, daug narkotikų, daug pinigų ir daug veiksmų, nukreiptų į tai. Nieko įspūdingo manyje šis filmas nepaliko, Dikaprijus, žinoma, kaip visad puikus. Nežinau kiek įvertinti, nes, vietomis tiesiog imdavau ir pradėdavau googlinti įvairius dalykus, todėl nesijaučiu pažiūrėjusi filmą pilnai.

Ir galiausiai, 2013 m. auksine palmės šakele Kanuose apdovanotas prancūzų filmas La vie d'Adèle - Chapitres 1 et 2. Aprėpta keletas socialinio gyvenimo temų, tačiau visgi pagrindinė - dviejų merginų meilės istorija. Patiko, pakankamai stiprus. Tačiau visgi nesupratau kam reikalingos tokios atviros sekso scenos ir ką tai suteikia filme pasakojamai istorijai.

naktiminčiai

 Floating Away in Every Direction // Hammock

Tiesiog graži daina, kuria norėjau pasidalinti. O mintys sklaidosi į visas puses ir susilieja su visata. Kažkur šią akimirką aušta rytas, kažkur noksta sultingas apelsinas, kažkur plyšta iš skausmo širdis, kažkur bangos be gailesčio plakasi į uolas, kažkur bučiniu susijungia dvi sielos, kažkur kažkas užmiega prie vairo, kažkur alkio kamuojamos akys ieško kąsnio šiukšlyne, kažkur iš butelio veržiasi šampano pliūpsniai, kažkur kažkas spaudžia ginklo gaiduką, kažkur kažkas šoka atidavęs visą save. Viskas, ką galima įsivaizduoti dabar kažkur vyksta. Nuostabi visatos simfonija.

Labanaktis.

Apie performansus

Po vakarykštės meno paskaitos šiek tiek apsivertė požiūris į performansus. Performansu, t.y. tam tikra meno forma, gali būti bet kas, bet kokia tavo nuobodaus ar dramatiško gyvenimo atkarpa. Svarbu tik tai, ar tu sugebi pažvelgti į tai iš kitos perspektyvos bei priimti rimtai.

Labai patiko amerikiečio Allan Kaprow organizuoti happeningai ir jais perduodamos mintys. Pavyzdžiui, vieno tokių happeningų metu Allan'as padalino kamabarius į tris dalis ir sukvietė žmones, kurie pagal scenarijų turėjo daryti tam tikras veikas (spausti apelsiną, tapyti, groti ir pan.) iš širdies kažkurį laiko tarpą. Pagrindinis reikalavimas buvo tas, kad niekas negalėjo stebėti, visi turėjo tame dalyvauti. Po tuo slypinti mintis.. nereikia stebėti, reikia daryti pačiam. Arba kitas happeningas kai patalpoje buvo sustatyta daug ledo kubų ir pakviesti žmonės, kurie turėjo juos liesti ir taip po truputį tirpinti. Esmė? Kad visą laiką siekiame kažkokio rezultato, kažkokio apčiuopiamo vaisiaus, vietoj to, kad tiesiog darytume ir mėgautumės pačia veikla.

Dar įdomi pasirodė amerikiečių menininkė Carolee Schneemann ir jos kūno, seksualumo ir lyties diskursas. Tiesa, jos performasas, toks kaip keletos pusplikių vyrų ir moterų voliojimasis ir orgijos su žalia mėsa daug minties savyje neslėpė, o mano estetikos pasiilgę akys į tai ilgai žiūrėti negalėjo. Tačiau jos sukurto filmo, kuriam ji įamžino savo ir vaikino lytinį aktą, idėja visai skvarbi. Anot jos, pornografiniai filmai kuriami per vyriškają prizmę, juose akcentuojama tai, kas svarbu atrodo vyrui (žinoma lytiniai organai ir t.t.). O jos filme parodytas seksas moters akimis.

Taigi įdomi minčių lavina vakarui. Apie tai kiek stebėti, o kiek daryti? Man atrodo, kad juk nestebėdamas kartais neišmoksi ir daryt. Bet čia gal tokiam mano požiūriui daug duoda tikėjimas socialine kognityvine teorija, kuri daug reikšmėėės, kaip žinia, teikia modeliavimui. Ir kiek iš tiesų svarbus rezultatas, o kiek pati kelionė? Viena vertus, priklauso nuo to, ko siekiame.. jei tai materialus dalykas, tai galbūt ir rezultatas turi daugiau svorio. Tačiau jei tai svarbesni dalykai (taip taip, man ne materialūs yra svarbesni ir taškas), tai man atrodo kaip ir nelabai galima įvardinti kur jau tas galutinis rezultatas? Tokiuose dalykuose rezultatas susilieja su pačia kelione. Ir ką čia beprisigalvosi... laikas dirbti.

Carolee Schneemann, Interior Scroll, 1975

Apie žmones

Šis įrašas visiškai nelinksmas, bet kiti bus tikrai linksmesni. Pažadu.

Visada tikėjau, kad žmonės geri ir visada buvau linkusi greit pasitikėti. Galima pavadinti, į žmones žvelgiau per rožinius akinius. Pasirodo gi visai neseniai sužinojau, kad toli gražu ne visi žmonės geri, nuoširdūs ir tikrai, šiukštu, ne visais, kurie tau šypsosi, galima pasitikėti. Kartais imi ir susiduri su dviveidžiais, bet antrą veidą išvysti tik tada, kai giliai tiki pirmojo vienatinumu. Tau yra rodomas vienas veidas ir kalbama vieni dalykai, kai tuo tarpu sužinai, jog tau už nugaros rodomas visiškai kitas veidas ir sakomi visiškai priešingi dalykai. Būdamas atviras niekaip negali suprasti motyvų, slypinčių po tuo dviveidiškumu. To pasekoje vis ieškai ir ieškai pateisinimų vis dar niekaip nenorėdamas pažvelgti į tą antrąjį veidą. Galiausiai jautiesi toks išsekęs vien nuo bandymo suprasti, kodėl kai kurie žmonės darydami blogą, kaip tik galėdami garsiai rėkia kokie jie geri. Blogiausia tai, kad toks susidūrimas sujaukia visą TAVO supratimą apie žmones ir sugebėjimą pasitikėti. Nes gali būti, kad nuo šiol visada ieškosi to antrojo veido visuose. Norėčiau pasakyt, kad išmokau pamoką, tačiau ji nieko manęs neišmokė, nes tikrai neverta kitų žmonių matuoti pagal gyvenime pasitaikiusius artistus. Ir ne tiek tikiu karma, kiek tuo, kad pasikartojantis dviveidiškumas ilgesnėje perspektyvoje tam žmogui neatneš nieko gero.

Apie Kalėdas užsieniuose

Kūčių vakare prisimenam visas tradicijas ir net maldas. Namie tikrai taip nedarom. Tik stalą tenka nudengti ir nieko nepalikti angelams, nes naktį vienas toks pūkuotas kniaukiantis penkių kilogramų angelas surinktų maisto likučius.

Rytas saulėtas. Visai nekalėdiškai. O kur sniegas? Gerai, kad ir Lietuvoje nėra. Nieko neprarandu. Kaip pridera pirmi žingsniai - iki šaldytuvo. Šiandien niekas nedirba, mieste nerastum nė gyvos dvasios. Keista. Taigi galvon topteli mintis: kodėl gi neišėjus lauk? Pasikinkom du transporto žirgus (dviračius) ir traukiam į apmirusį miestą.

Dvelkia ramybe ir šaltuku. Mintys klaidžioja kažkur tarp gotikinės architektūros ir namų. Kojos bando prisiminti kaip minti pedalus.

Netikėtas kvietimas pakalėdoti iš vietinio libaniečio.

Dairausi, labai neįprasta, jaučiuosi lyg būtų sukamas saldus Kalėdinis filmas šeimai. Kaip iš paveiksliuko atkeliavus eglutė, kalėdinės kojinės, kalėdiniai drabužiai, kalėdinės dainos. Daug klegančių ir valgančių žmonių. Iš pradžių šiek tiek neramu - daug libaniečių vyrų. Vėliau prisijungia ir moterų bei vaikų. Kažkiek ramiau. Ahh, tų stereotipų pilna galva. Po šio vakaro tariu: mandagūs, rūpestingi, svetingi, tačiau visgi labai akivaizdžiai jaučiasi patriarchatas net ir tarp "moderniųjų" musulmonų.

Ką gi pasineriu į Kalėdas ir aš. Maistas lenda kaip į juodają skylę. Nuo humuso iki chocolate cheesecake. Pasirodo šįvakar mumis rūpinasi aukščiausios klasės virtuvės šefas. Kodėl tiek apie maistą? Nes jiems maistas labai svarbus. Jei atsisakysi valgyti, tai bus didžiausia nepagarba. Taigi ir siūlo kaip musiškės bobulytės kas penkias minutes ko nors užkąsti. Kaip bebūtų, man imponuoja žmonės, kurie moka gaminti. O ypač vyrai, kurie moka gaminti. Taip taip,trumpai tariant, kelias į mano širdį - per skrandį.

Apie ką aš čia? Ai, su Šv. Kalėdom. Skanaus maisto, svaiginančių gėrimų ir puikaus laiko su artimais žmonėmis!