Kas šiąnakt miegojo, tas - visiškas molis. Hi hi hi.
O jei rimtai šiandien, sėdėdama ir krapštydama bambą darbe, ėmiau ir pasiklausiau vienos psichologinės radijos laidos. Būčiau neėmus, būčiau ir neklausius. Kažkokia pervarta. Paprastai ko ne visą dieną klausausi vieno muzikinio kūrinio, nuo kurio po to atsiprašant vemt verčia kokias dvi savaites. Laidoje dvi moterytės daug kalbėjo apie savivertę, apie žalingus santykius ir panašius psichologinius dalykėlius. Man patiko rekomendacija paraginti artimus žmones sudaryti tavo gerų savybių sąrašą. Įdomumo dėlei ir šieku tieku užpuolusioms abejonėms išsklaidyti, ėmiau ir paprašiau. Ir visai nenusivyliau. Tiesa pasakius, net džiaugsmo ašarą nubraukiau.
Galvoju, kad baisiai smalsu būtų išvysti ir blogųjų savybių sąrašiuką. Deja kaip žinia smalsumas pražudė katę. Jei nepasisaugosiu, laisvai galėtų nukniackinti ir mane.
Geros Jums darbo dienos, o aš visa giliai sujaudinta ir šiek tiek pasikėlusi lendu po antklodėmis.
Atsisėdau ir tariau sau: papostringausiu šiandien apie darbą.
Ar gerai yra turėti darbą?
Turėti darbą yra gerai. Tam pritartų kiekvienas bent kiek sveikai funkcionuojantis visuomenės narys.
O jei tas darbas neteikia tau malonumo? Na ne tai, kad visiškai negali pakęsti to, ką darai (nes tada tai jau atsiprašau, bet gal laikas kažką keisti). O tiesiog jei nesijauti taip, kaip dar gerokai prieš tai, kai buvo pradėta krapštinėtis po darbo rinkos vidurius, pastebėjo Konfucijus: pasirinkęs darbą, kurį myli ir nedirbantis nei dienos savo gyvenime? Dabar, kai biurokratijos dėka pilna darbo vietų, kurios nelabai aišku kam naudingos paprastam žmogui, labai dažnai tenka išgirsti tokių nepasitenkinimo godų. Ir pati kartais sau vienai, kartais ir kitiems paburbu ta tema.
O tada sėdžiu ir mąstau, kad išvis pirma gal reikia permąstyti darbo paskirtį. Kokio velnio dirbi. Ar tam, kad uždirbtum ir galėtum mėgautis malonumais. Kam tada teikti tiek reikšmės darbo pobūdžio teikiamam pasitenkinimui? Padarai ką reikia ir eini mėgautis tuo, kas patinka. Siuvinėji, mezgi, šoki, rašai, dainuoji ar kilnoji bokalus su draugais. Nesvarbu. Ar būtinai vienas pomėgis turi išsiskirti taip, kad tai būtų tavo gyvenimo variklis. Ir ar būtinai visi oficialiai turi tai matyti ir pripažinti ir dar už tai mokėti. Juk tai darai ne dėl kitų, o todėl, kad tau patinka. Aišku puiku, kai taip nutinka ir kai pomėgis ir darbas tampa unisonu tavo gyvenimo melodijoje. Bet ar būtina pergyventi kai taip nėra?
Dažnai viduje tūno ir vis pirštu baksnoja tas noras būti naudingam. Ir dar tokiu būdu, kad tai tau teiktų malonumą. Neužtenka vien džiaugtis tuo, kad esi naudingas.
Kad ir ką bedirbtum esi naudingas kažkam visuomenėje, esi tas sraigtelis, kuris prisideda prie kažkokio didesnio proceso, nesvarbu akivaizdu tai tau ar ne.
Išvis niekaip negaliu įsivaizduoti veiklos, kuri nors ir patinka, visą laiką tave vežtų. Nuo visko kada nors prisireikia pailsėti. Pavyzdžiui, neseniai skaičiau, kad NASA ieško žmonių, kurie septyniasdešimt dienų sutiktų praleisti miegodami, žaisdami kompiuterinius žaidimus, naršydami internete ar žiūrėdami televizorių. Kai pagalvoji, kas gali būti maloniau. Kam nepatinka miegoti. Pabundi po nakties, pasirąžai, pakrapštai nosį, apsiverti ant kito šono ir miegi toliau. O tau už tai dar ir moka. Tik iškart sukyla abejonė, o kiek ilgai tai vis dar būtų malonu? Net ir didžiausiu malonumu galima labai lengvai persisotinti. Atsimenu vaikystėje gavau paragauti tokio egzotinio vaisiaus - banano. Man labai patiko. Taigi mamytė tai užuodusi, juos man vis nešdavo ir nešdavo iš kažkur. O tais laikais jie, velniai, buvo brangūs. Galiausiai aš į juos nebegalėjau žiūrėti.
Taigi nereik vyt Dievo į medį, nes po to ir skaniausiais sūrio pyragaičiais neiškrapštysi. Darykime ką mėgstame ir ko nemėgstame, kad galėtume įvertinti ir nepersisotinti tuo, ką mėgstame. O patenkintas dėl visko visada vis tiek nebūsi.
Tai nebereikia sukti sau galvos.
Ir iškart gyventi lengviau.
O štai aš va, sėdžiu darbe, tai dirbu, tai krapštau nosį, tai postringauju apie darbą, tai naršau internete ir galvoju, o tai ką aš veiksiu grįžus namo? Tikrai ne tą patį. Kažkaip monotoniška.
Tuščia smegeninėj učia, pam param tik vėjai pučia.
Ar anksti kasau pakaušį ne-bė-da
Man pakaušį drožlės šiaušia vi-sa-da
Nors galvėlėj vėjai pučia, bet man gera učia učia.
Nors mano galvelėj rūkas, bet ten mano mintys sukas.
(Mikė Pūkuotukas)
Pastaruoju metu mano galva buvo panaši į avilį. Minčių ir idėjų spiečius viduje tik dūzgia, tik suka ratus aplink ir galiausiai nuvargę žūva. Pavyzdžiui, skaitai knygą, užsikabina koks sakinys ir žiū jau lekia mintys toli už popierinės istorijos ribų. Arba sugalvoji, kaip nuostabu būtų padaryt kažką ir tada dar tą ir aną ir va šitą, o taip ir kita diena jau nušvinta. Visiškas nesusikaupimas. Ajajaj. Būčiau koks rimtas barzdotas bitininkas, tai tikrai išsukčiau iš viso to kažkokį medų. Ahh.. o kalbant apie bites šiandien internetuose supažinau su keletu negirdėtų lietuvių liaudies patarlių:
Nes tiesiog NENORMALU yra mėgautis pusryčiais antrą valandą dienos. Ir taškas. Bet nesiruošiu šiame įraše braidyti po normatyvumo klodus. Taigi sėdžiu ir mąstau: ogi tikrai kita laiko juosta! Ir net ne juostose esmė. Čia laiko tėkmė kažkokia kitokia, kažkokia atostogiška. O atostogos man reiškia, kad nereikia laiko vytis baiminantis, kad prabėgs it akis išdegęs, o tu liksi nieko nieko nespėjęs su ilgu must do/want to do sąrašu rankoje. Čia laikas prijaukintas ir eina greta kaip koks išdresiruotas šunėkas. Vualia! Idealus metas pasiimti atostogas ir nuo kasdienių įpročių, kuriuose, atrodo, visas malonumas jau spėjo nusidėvėti ir tapo bespalve rutina. Metas išsitraukti apleistus džiaugsmus, kurie kaip seni žaislai buvo atidėti į dėžes kažkur palėpėje tam atvejui jei atsirastų laiko su jais pažaisti.
Už jūrų marių, kur auga meduolių medžiai, tik į tą patį darbą vis dar reikia parplaukti.
O šitą pelėsiais ir kerpėm apaugusį kaimyninį pastatą nuo šiol įšventiname į skvotus. Jau šiltais vasaros vakarais čia vyks suneštiniai "blusų turgeliai", intymūs koncertai ir kino peržiūros. Lauke kaip per karštos sriubos akcijas vaišinsime samčiu karšto vyno iš didelio raganiško katilo. O visi padauginę galės draugiškai vemti už tvoros. Tuo tarpu ant stogo savo lizdus suks paukštis Nepis, juose perės savo vaikus ir gandriškais žingsniais bėgs gerbėjų blyksčių link.
O čia pusiau ledi, pusiau rock'n'roll žvėris iš 50-ųjų.
Po daugel metų kilo idėja kodėl gi neatnaujinus blog'o. Gaila visus senus įrašus per vieną iš savo jausmingų gyvenimo momentų ėmiau ir ištryniau. Kam nepasitaiko (man tai nuolatos). Taigi šiandien visiškai netyčia pažiūrėjau rusišką muilodramą (vis dar mokausi rusų kalbos. kai prisimenu. supratau, kad labiausiai man tą sekasi daryti derinant su niekam nenaudingu filmų žiūrėjimo hobiu). Akisbadančiai banali, bet lengva ir linksma. Bežiūrint įstrigo viena pastarojo meto vidujai iškilusias aktualijas liečianti scena.
Į kambarį pas pagrindinį herojų įpuškuoja kokių 6-7 metų mergaitė:
- Tėti, jis prieš visą klasę pasakė, kad mane myli. Ką man dabar daryti?
- O tu jį myli?
- Ne.
- Ką gi. Tada teks jam tai pasakyti. Tik atsargiai parink žodžius, nes jam gali būti skaudu.
(mergaitė susimąsčius)
- Aš trenksiu jam su portfeliu.
Taigi suraukiu antakius ir galvoju, gal kartais yra gerai gaut su portfeliu. Neabejotinai skaudėtų, bet tai atsikeltum, nusivalytum nuo griuvimo išpurvintą užpakalio žandą, dar kažkurį laiką slėptum iškilusį gumbą, bet vis tik prisimintum, kad gavai iš portfelio ir daugiau nekištum nosies. Gaila realijos dažnai būna ne banalios, ne lengvos ir ne linksmos. Kartais tenka gauti tą sunkų portfelį panešti ir pačiam apsispręsti ar sau trenkti. Tik kažkaip ranka nekyla ir šiaip neracionalu save trankyt. Tai ir tampaisi tą portfelį su savim. Apie ką aš čia?
.jpg)
