Atsisėdau ir tariau sau: papostringausiu šiandien apie darbą.
Ar gerai yra turėti darbą?
Turėti darbą yra gerai. Tam pritartų kiekvienas bent kiek sveikai funkcionuojantis visuomenės narys.
O jei tas darbas neteikia tau malonumo? Na ne tai, kad visiškai negali pakęsti to, ką darai (nes tada tai jau atsiprašau, bet gal laikas kažką keisti). O tiesiog jei nesijauti taip, kaip dar gerokai prieš tai, kai buvo pradėta krapštinėtis po darbo rinkos vidurius, pastebėjo Konfucijus: pasirinkęs darbą, kurį myli ir nedirbantis nei dienos savo gyvenime? Dabar, kai biurokratijos dėka pilna darbo vietų, kurios nelabai aišku kam naudingos paprastam žmogui, labai dažnai tenka išgirsti tokių nepasitenkinimo godų. Ir pati kartais sau vienai, kartais ir kitiems paburbu ta tema.
O tada sėdžiu ir mąstau, kad išvis pirma gal reikia permąstyti darbo paskirtį. Kokio velnio dirbi. Ar tam, kad uždirbtum ir galėtum mėgautis malonumais. Kam tada teikti tiek reikšmės darbo pobūdžio teikiamam pasitenkinimui? Padarai ką reikia ir eini mėgautis tuo, kas patinka. Siuvinėji, mezgi, šoki, rašai, dainuoji ar kilnoji bokalus su draugais. Nesvarbu. Ar būtinai vienas pomėgis turi išsiskirti taip, kad tai būtų tavo gyvenimo variklis. Ir ar būtinai visi oficialiai turi tai matyti ir pripažinti ir dar už tai mokėti. Juk tai darai ne dėl kitų, o todėl, kad tau patinka. Aišku puiku, kai taip nutinka ir kai pomėgis ir darbas tampa unisonu tavo gyvenimo melodijoje. Bet ar būtina pergyventi kai taip nėra?
Dažnai viduje tūno ir vis pirštu baksnoja tas noras būti naudingam. Ir dar tokiu būdu, kad tai tau teiktų malonumą. Neužtenka vien džiaugtis tuo, kad esi naudingas.
Išvis niekaip negaliu įsivaizduoti veiklos, kuri nors ir patinka, visą laiką tave vežtų. Nuo visko kada nors prisireikia pailsėti. Pavyzdžiui, neseniai skaičiau, kad NASA ieško žmonių, kurie septyniasdešimt dienų sutiktų praleisti miegodami, žaisdami kompiuterinius žaidimus, naršydami internete ar žiūrėdami televizorių. Kai pagalvoji, kas gali būti maloniau. Kam nepatinka miegoti. Pabundi po nakties, pasirąžai, pakrapštai nosį, apsiverti ant kito šono ir miegi toliau. O tau už tai dar ir moka. Tik iškart sukyla abejonė, o kiek ilgai tai vis dar būtų malonu? Net ir didžiausiu malonumu galima labai lengvai persisotinti. Atsimenu vaikystėje gavau paragauti tokio egzotinio vaisiaus - banano. Man labai patiko. Taigi mamytė tai užuodusi, juos man vis nešdavo ir nešdavo iš kažkur. O tais laikais jie, velniai, buvo brangūs. Galiausiai aš į juos nebegalėjau žiūrėti.
Taigi nereik vyt Dievo į medį, nes po to ir skaniausiais sūrio pyragaičiais neiškrapštysi. Darykime ką mėgstame ir ko nemėgstame, kad galėtume įvertinti ir nepersisotinti tuo, ką mėgstame. O patenkintas dėl visko visada vis tiek nebūsi.
Tai nebereikia sukti sau galvos.
Ir iškart gyventi lengviau.
O štai aš va, sėdžiu darbe, tai dirbu, tai krapštau nosį, tai postringauju apie darbą, tai naršau internete ir galvoju, o tai ką aš veiksiu grįžus namo? Tikrai ne tą patį. Kažkaip monotoniška.
Ar gerai yra turėti darbą?
Turėti darbą yra gerai. Tam pritartų kiekvienas bent kiek sveikai funkcionuojantis visuomenės narys.
O jei tas darbas neteikia tau malonumo? Na ne tai, kad visiškai negali pakęsti to, ką darai (nes tada tai jau atsiprašau, bet gal laikas kažką keisti). O tiesiog jei nesijauti taip, kaip dar gerokai prieš tai, kai buvo pradėta krapštinėtis po darbo rinkos vidurius, pastebėjo Konfucijus: pasirinkęs darbą, kurį myli ir nedirbantis nei dienos savo gyvenime? Dabar, kai biurokratijos dėka pilna darbo vietų, kurios nelabai aišku kam naudingos paprastam žmogui, labai dažnai tenka išgirsti tokių nepasitenkinimo godų. Ir pati kartais sau vienai, kartais ir kitiems paburbu ta tema.
O tada sėdžiu ir mąstau, kad išvis pirma gal reikia permąstyti darbo paskirtį. Kokio velnio dirbi. Ar tam, kad uždirbtum ir galėtum mėgautis malonumais. Kam tada teikti tiek reikšmės darbo pobūdžio teikiamam pasitenkinimui? Padarai ką reikia ir eini mėgautis tuo, kas patinka. Siuvinėji, mezgi, šoki, rašai, dainuoji ar kilnoji bokalus su draugais. Nesvarbu. Ar būtinai vienas pomėgis turi išsiskirti taip, kad tai būtų tavo gyvenimo variklis. Ir ar būtinai visi oficialiai turi tai matyti ir pripažinti ir dar už tai mokėti. Juk tai darai ne dėl kitų, o todėl, kad tau patinka. Aišku puiku, kai taip nutinka ir kai pomėgis ir darbas tampa unisonu tavo gyvenimo melodijoje. Bet ar būtina pergyventi kai taip nėra?
Dažnai viduje tūno ir vis pirštu baksnoja tas noras būti naudingam. Ir dar tokiu būdu, kad tai tau teiktų malonumą. Neužtenka vien džiaugtis tuo, kad esi naudingas.
Kad ir ką bedirbtum esi naudingas kažkam visuomenėje, esi tas sraigtelis, kuris prisideda prie kažkokio didesnio proceso, nesvarbu akivaizdu tai tau ar ne.
Taigi nereik vyt Dievo į medį, nes po to ir skaniausiais sūrio pyragaičiais neiškrapštysi. Darykime ką mėgstame ir ko nemėgstame, kad galėtume įvertinti ir nepersisotinti tuo, ką mėgstame. O patenkintas dėl visko visada vis tiek nebūsi.
Tai nebereikia sukti sau galvos.
Ir iškart gyventi lengviau.
O štai aš va, sėdžiu darbe, tai dirbu, tai krapštau nosį, tai postringauju apie darbą, tai naršau internete ir galvoju, o tai ką aš veiksiu grįžus namo? Tikrai ne tą patį. Kažkaip monotoniška.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą